Pristatymas – analizė: Ekumeninio Sosto archipresbiteris PANAGIOTIS KAPODISTRIAS
2026 m. vasarį Vilniaus rotušėje ir Chodkevičių rūmuose Lietuvoje vykusios tarptautinės konferencijos „Constantinople and Moscow: Transformations of Ecclesiastical Allegiance and the Impact of Imperial Policy“ metu Jo Eminencija vyresnysis Chalcedono metropolitas Emanuelis pasakė reikšmingą pranešimą pavadinimu „The Ecclesiastical and Canonical Meaning of Jurisdictional Changes“. Šis pranešimas įgijo teologinės refleksijos pobūdį apie bažnytinės valdžios prigimtį, kanoninių pokyčių reikšmę ir visų pirma apie žmogaus vietą istoriniuose Ortodoksijos konfliktuose.
Reikšminga Chalcedono metropolito Emanuelio intervencija perkelia diskusiją apie jurisdikcijas iš administracinės analizės lygmens į ekleziologinės patirties gelmę. Centre atsiduria tikintysis, ieškantis dvasinės tėvynės, bažnytinio tęstinumo ir pastoracinio pasitikėjimo santykio. Jurisdikcija pateikiama kaip dvejopos prigimties tikrovė — kanoninė ir egzistencinė — daranti tiesioginę įtaką kasdieniam bendruomenių gyvenimui.
Vyresnysis Chalcedono metropolitas susieja kalbos vietą su jos turiniu. Vilnius pristatomas kaip istorinės koncentracijos miestas, sienų kaitos ir laisvės kovų vieta. Šioje istorinėje aplinkoje diskusija apie bažnytines ribas įgyja žmogišką svorį. Bažnytinė istorija pateikiama kaip gyvoji atmintis, toliau veikianti tautas ir sąmones.
Ypatingą dėmesį metropolitas Emanuelis skiria Ukrainos bažnytinei patirčiai. Istoriniai skilimai suvokiami kaip žaizdos, formuojančios bendruomenių dvasinį gyvenimą ir veikiančios bažnytinės tapatybės pojūtį. Sinodiniai sprendimai įgyja egzistencinį matmenį, nes jie daro įtaką santykiams, atminčiai ir liturginiam tęstinumui.
Savo kalboje patyręs metropolitas išryškina Bizantijos paveldo svarbą siekiant suprasti šiuolaikinius bažnytinius procesus. Istorinis Bažnyčios ir valstybės susiejimas suformavo mąstymo būdą, kuriame administraciniai ir teologiniai elementai glaudžiai susijungė. Nuoroda į Visuotinių Susirinkimų kanonus, ypač į Ketvirtojo Visuotinio Susirinkimo 28-ąjį kanoną, įsilieja į šį kanoninio tęstinumo supratimą.
Pasak metropolito Emanuelio, kanoninė tvarka turi gydomąjį pobūdį. Šventieji kanonai veikia kaip pastoracinis vadovavimas, tarnaujantis bažnytinio kūno vienybei ir išganymui. Kanoninė tradicija pristatoma kaip dvasinis gydymas, orientuotas į bendruomenės gyvenimą ir kelią į Dievo Karalystę.
Centrinė teologinė kalbos sąvoka yra „ekonomija“ (oikonomia). Vyresnysis metropolitas pateikia ekonomiją kaip Bažnyčios meilės žmogui išraišką ir kaip išmintingą kanonų taikymą, vadovaujantis gydymo ir vienybės kriterijais. Šis patristinis principas pristatomas kaip gyva tradicija, kviečianti į įžvalgumą, atsakomybę ir pastoracinį jautrumą.
Ypač stiprus jo kalboje išlieka Paskutinės vakarienės kojų plovimo vaizdinys. Kristus, plaudamas mokiniams kojas, atskleidžia bažnytinės valdžios esmę kaip tarnystę. Metropolitas Emanuelis šį vaizdinį naudoja kaip pamatinį ekleziologinį simbolį, per kurį aiškinama kiekviena pirmenybės ir administracinės atsakomybės forma.
Pastoracinis santykis tarp ganytojo ir kaimenės pristatomas kaip bažnytinio gyvenimo centras. Asmeninis pažinimas, pasitikėjimas ir bendra atmintis sudaro parapijos patirtį. Jurisdikcijų pokyčiai veikia šį santykį ir reikalauja klausytis Dievo tautos bei aktyvaus bažnytinio kūno dalyvavimo sinodiniame gyvenime.
Toje pačioje kalboje eucharistinė ekleziologija iškyla kaip giliausias vienybės kriterijus. Bažnyčia kuriama aplink Dieviškąją Eucharistiją, kur kiekvienas žmogiškas skirtumas perkeičiamas į asmenų bendrystę. Eucharistinis susirinkimas pasirodo kaip visuotinumo ir brolybės patirtis, sudaranti bažnytinės savimonės pagrindą.
Jo Eminencija Emanuelis taip pat kalba apie jaunimą, pabrėždamas gyvos pastoracinės laikysenos būtinybę. Jauni žmonės ieško bendruomenės, prasmės ir autentiškos dvasinės patirties. Bažnyčios liudijimas kviečiamas skelbti vilties ir bendrakeleivystės žodį šiuolaikiniame pasaulyje.
Kalba pasiekia kulminaciją kalbant apie atgailą kaip bažnytinę istorinės atsakomybės laikyseną. Atgaila pateikiama kaip atsivėrimas gydymui ir susitaikymui, kaip veiksmas, leidžiantis Bažnyčiai žengti per laiką su viltimi. Krikščioniškoji viltis, kaip Vilniuje pabrėžė metropolitas Emanuelis, grindžiama tikrumu dėl Kristaus buvimo istorijoje.
Šioje perspektyvoje jurisdikcijų klausimas įgyja gilesnę prasmę. Institucijos ir kanonai veikia kaip bažnytinio gyvenimo atrama, o esminis Bažnyčios turinys atsiskleidžia per santykį, tarnystę ir eucharistinę bendrystę. Aukščiau pristatyta Vyresniojo Chalcedono metropolito kalba Lietuvoje taip tampa teologiniu kvietimu sugrįžti į bažnytinės patirties širdį: į meilės gimdomą vienybę ir į gydymą, kurį teikia gyvas Kristaus buvimas — „tas pats vakar ir šiandien, ir per amžius“.
Δεν υπάρχουν σχόλια:
Δημοσίευση σχολίου