Jo Šventenybės patriarcho Baltramiejaus I kreipimasis į tikinčiuosius Vilniuje

 

Jo Šventenybės Visuotinio Patriarcho Baltramiejaus kreipimasis po Dieviškosios Liturgijos Lietuvos egzarchato parapijoje Vilniuje

(Visų Šventųjų sekmadienis, 2026 m. birželio 7 d.)

Jūsų Eminencija Chalkedono metropolite Emanueli,

Jūsų Ekscelencija Tamiso vyskupe Panaretai, Patriarcho egzarche Lietuvoje,

didžiai gerbiami pasaulietinės valdžios atstovai,

gerbiamieji dvasininkai,

mylimieji vaikai Viešpatyje,

Iš garbingojo Ortodoksijos centro — mūsų Šventojo Fanaro — siunčiame jums visiems meilę ir nuolatinį rūpestį. Juos skiriame šiai svetingai žemei, giliai paženklintai pamaldžios joje gyvenančios tautos prigimtinio kilnumo ir atviros širdies. Ši tauta, nepaisydama negailestingos ir dažnai viską sulyginančios laiko tėkmės, liudija didelę vidinę ištvermę, kurios nepalaužė istorijos išbandymai. Ir ši ištvermė, gal ir netikėtai pašaliečiui, jungia ją su viso pasaulio krikščionių ortodoksų širdimis. Motina Konstantinopolio Bažnyčia nenutrūkstamai eina siauru kryžiaus keliu, nepažeistą Pirmojo pašauktojo apaštalo Andriejaus paveldą skleisdama iki pat pasaulio pakraščių, pro sudaužomas uolas. Šios dienos Evangelijos skaitinys tikroviškai, kartais net nepakeliamai griežtai primena mums šį audringą istorinį kelią, išsklaidydamas kiekvieną paslėptą religinio pasitenkinimo savimi polinkį ir kiekvieną žmogišką troškimą rasti lengvą dvasinę paguodą: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32).

Viešpaties vardo išpažinimas pranoksta lengvas proto prielaidas ir tampa esminiu pamatu, iškiliu bažnytiniu veiksmu. Ant savo pečių nešdami sunkią Didžiosios Kristaus Bažnyčios tradiciją, mes galbūt geriau negu kas nors kitas pažįstame kančią, išgyvenamą liudijant valdovų ir pasaulio dvasios akivaizdoje. Visuotinis Patriarchatas jau daugelį amžių liudija tiesą, kantriai pakeldamas laikų patyčias. Tačiau jis atkakliai atsisako nuleisti tikėjimo vėliavą vien tam, kad pelnytų kelias laikinas žemiškas paguodas. Tokiam liudijimui reikalinga sielos tvirtybė, peržengianti siauras žmogiškojo gyvenimo ribas. Tai visiška savosios valios tyla slėpinio akivaizdoje; šuolis į tuštumą be apsauginio tinklo. Todėl šventojo evangelisto kalba ir lieka sąmoningai griežta tikinčiajam, kuris kasdien ieško saugumo.

Viešpats reikalauja peržengti šeimos meilės duotybę naujoje, galutinėje tikrovėje: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37). Kristus reikalauja absoliučios, jokių derybų nepripažįstančios ištikimybės Jam. Ir taip žmogus lieka nuogas, atviras, netekęs kiekvienos žemiškos apsaugos dieviškosios įsūnystės didybės akivaizdoje. Pripažinkime: būtent taip nutinka išbandymų valandą, kai sugriūva mūsų tikrumo atramos ir privalome kalbėti tiesą.

Svorio centras dabar neišvengiamai yra šiuose žodžiuose: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs“ (Mt 10, 38). Staiga, be jokio pereinamojo laiko, iš teorinio pritarimo srities pereiname į praktinį, kūnišką ir kasdienį dalyvavimą Dievažmogio kančioje. Čia galime prisiminti, kaip senovės asketai žvelgė į tokius Evangelijos reikalavimus. Rytų mąstymas, visada linkęs į simbolį, dažnai pasitelkia kraštutinę kalbą tam, kad parodytų absoliučią Nesukurtojo viršenybę ir visa pranokstančią Kūrėjo meilę žmogaus galimybių akivaizdoje.

Šiame vertikaliame egzistencinio nuogumo svaigulyje pasigirsta Petro balsas. Persmelktas nerimo dėl visko, kas palikta, jis išreiškia ir mumyse pačiuose giliai įsišaknijusį kasdienį dvejojimą: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave. Kas mums bus už tai?“ (Mt 19, 27). Atlygis, kurį pažada Kristus, akimirksniu panaikina siaurą žmogiškų mainų logiką — davimo ir gavimo logiką, kuri taip dažnai valdo mūsų santykius. Jis pažada šimteriopą atlygį jau šiame gyvenime ir amžinojo gyvenimo paveldą ten, kur žmogiški vertinimai griūva su trenksmu ir „daugelis pirmųjų bus paskutiniai, o paskutiniai — pirmi“ (Mt 19, 30).

Dievo Karalystė apčiuopiamai apsireiškia kaip visiškai nauja buvimo vieta, galutinai panaikinanti pasaulietinės galios ir prigimtinės viršenybės matmenis. Atsiskyrimo nuo mylimų žmonių skausmas, kurį tikintysis patiria dėl Evangelijos, organiškai, beveik alchemiškai, perkeičiamas į nesukurtąją malonę, įskiepijančią jį į platesnę Bažnyčios šeimą — į brolybę, kuri apglėbia tautas ir nepaliaujamai patvirtina sukrečiantį apaštalo žodį: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo“ (Gal 3, 28).

Mūsų naujai paskirtasis Patriarcho egzarchas Lietuvoje yra pašauktas įkūnyti būtent šią reiklią aukos ir liturginės vienybės ekleziologiją. Garbingasis Tamiso vyskupas Panaretas prisiima sunkią ir prasmingą tarnystę. Šio išrinktojo Visuotinio Sosto hierarcho misija visiškai atitinka istorinę Motinos Bažnyčios pareigą: ji nepaliaujamai rūpinasi vargstančiais ortodoksais, teikdama jiems dvasinį maistą, kad ir kur jie būtų.

Jo Ekscelencija daugelį metų tarnavo Šventajame Centre, Miestų Karalienės sienose. Jis tyliai, kasdien ir vaisingai atsidavė Konstantinopolio pastoracinei tarnystei tarp slavakalbių krikščionių, kurdamas gilius ir ilgalaikius ryšius. Gilus, kokybiškas rusų kalbos pažinimas, taip pat gebėjimas šventąsias pamaldas atlikti senąja liturgine slavų kalba ir pagal slavišką Tipikoną, tampa paguodos tiltu ir bendrystės kanalu daugiakalbei, giliai sužeistai Baltijos kraštų kaimenei.

Gyvename — neapgaudinėkime savęs — išskirtinai niūriomis dienomis, kai dažnai, rodos, išsenka pats protas. Kenčiantys žmonės, ištisos mūsų brolių ir seserų pabėgėlių minios, neramiai bėga į šią svetingą žemę iš kraujuojančios Ukrainos ir kitų išbandymus patiriančių slavakalbių kraštų, mėgindami ištrūkti iš absurdo sūkurio. Savo kūnuose, žvilgsniuose ir tyloje jie nešiojasi neišdildomas smurtinio išrovimo, kraštutinio netikrumo ir akistatos su mirtimi žymes. Jie neramiai ieško duonos kąsnio — taikos duonos — ir vietos, kur galėtų saugiai sustoti.

Jie tikisi išvysti tikro dvasinio tėvo, o ne tolimo administratoriaus veidą; Aukščiausiojo tarno, kuris pasilenktų prie jų kančios, išklausytų jų nebylų, susikaupusį skausmą ir tartų gydantį paguodos žodį jų protėvių kalba — taip, kaip siela geriausiai supranta. Visuotinis Patriarchatas ištiesia jiems meilės kupiną glėbį tokiu platumu, kokį jam liepia jo šimtmečių tradicija. Jis patiki savo egzarchą šiems kenčiantiems žmonėms, kad šis ganytų jam patikėtus žmones su didele išmintimi ir kantrybe. Niūriuose pabėgėlių veiduose jis nepaliaujamai atpažįsta kenčiantį, nukryžiuotą paties Viešpaties Kristaus Kūną. Jis tikrovėje keliauja kartu su tais, kurie patiria persekiojimo skausmą, visada turėdamas kaip kompasą Viešpaties paraginimą: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).

Tikras ir išskirtinai jautrus Didžiosios Bažnyčios vaikas, pamaldžiai maitintas tyrais Fanaro pamaldumo šaltiniais, vyskupas Panaretas išsaugo šią visuotinę sąmonę. Tai atvira sąmonė, kuri nuo pirmųjų jo kunigiškojo kelio žingsnių laikosi atokiai nuo nacionalistinių atskirčių ir nevaisingų tautinių užsidarymų, saugodama nederybinį sūnišką atsidavimą Apaštaliniam Visuotiniam Sostui.

Jo nuolanki tarnystė Lietuvoje nėra parodomoji: ji sąmoningai atsisako bet kokio pasaulietinio savęs primetimo ar galios siekio. Jos šventas tikslas yra vienas — tyliai gydyti sužeistas sielas. Taip jis stoja į ilgą ir nenutrūkstamą dvasinio vynuogyno darbininkų eilę — į eilę tų, kurie, eidami prieš savo laiko srovę, noriai atidavė savo gyvenimą ir siaurą kryžiaus kelią perkeitė į gyvybę teikiančią patirtį, į šviesų kelią jiems patikėtai kaimenei.

Šis visiškas atsidavimas tarnystei, vykstančiai sunkiame kankinystės šešėlyje, nuo pat pradžių išsklaido bet kokias pavojingas istorinių triumfų iliuzijas ir žemiškos galios vizijas. Kasdienio išpažinimo našta, žvelgiant siaubui tiesiai į akis, nuolat susiduria su sunkiomis dilemomis, kurias žmogaus istorija nepaliaujamai kelia ir kurios skausmingai paliečia pačią žmogiškosios egzistencijos gelmę.

Kiekviename sąmoningame žingsnyje ši tarnystė reikalauja didelės savanoriško savęs atsižadėjimo kainos. Būtent ten — ant šiurkštaus, atplaišų kupino asmeninės aukos medžio, toje visiško beginkliškumo būsenoje, kurioje žmogus lieka nuogas ir atviras neišmatuojamam Dievo tylos slėpiniui — siela paragauja dieviškosios meilės pilnatvės.

AXIOS!